justina kaminskaitė

čia jos internetiniai namai

Performance Lab XIV

Grįžusi iš Helsinkio kaip niekad stipriai supratau, kad Lietuva – tai mano žemė. Mano oras, mano erdvė, savas lietus. Paraginta draugo, stengiausi kur eidama daryti nuotraukas. Bet įdomaus pokalbio nenufotografuosi. O tuo man ši kelionė ir buvo ypatinga. Jean-Lorin Sterian, rašytojas ir menininkas iš Rumunijos, su kuriuo rodėme darbus renginyje “Performance Lab XIV“, tapo mano pakeleiviu per šias dienas. Nors rodėsi, kad buvo ir anksčiau, kol vienas apie kitą nežinojom. Jo HomeFest ir visa  “namų gamybos kultūra“ man stojo prieš akis kaip persirengę Scenos Bandymai, o asmeninis kelias į profesionalią kūrybą tarsi tvirtino: taip tiesiog būna kai kuriems, tu ne viena. Nei rautis, nei stabdytis, tiesiog eiti.

Trumpai apie performansą. Nu kaip čia pasakyt. Pakęsti negaliu “nuo šiol aš menininkas“ menininkų, kurie apsirengę juodai nestandartinėse erdvėse glostinėjasi rimtais veidais ir lėtai kažką juda. Gili mintis, suprask, nereikalauja žodžių. Bet iš esmės tai taip aš ir dariau. “Travelling Light“ (darbinis pavadinimas, o ir pats darbas juodraštis) buvo mano pirmas solinis nemuzikinis pasirodymas. Tai judesiu ir trupučiu teksto perteikti pamąstymai apie savo tikrosios tapatybės paieškas po situacijų, vaidmenų, prisiminimų, įvaizdžio, savivaizdžio, gyvenimo etapų ir gal net gyvenimų odomis. Ropliai nusinertą odą suėda, kad susigrąžintų brangius baltymus, taip uoliai gamintus. Sumuštinis mano virškinamajame trakte iš tikrųjų yra mano išorėje, kol neatpažįstamai suskaitytas į molekules netampa mano kūnu. Tad ar bet kas, ką apie save galiu įvardyti (atpažinti kaip sumuštinio sluoksnius), yra manęs dalis? Kur yra tas “kūnas“, tas ašinis AŠ, kuriame “nusėda“ gyvenimo patirtis ir gabalėliais iškoduota informacija? Išmontuota, paruošta išminčiai gaminti, kaip aminorūgštys, kadaise buvusios sūrio baltymais.

Pasirodymo pabaigoje (o dėl struktūros apsisprendžiau vos ne per paskutinį pasisiojimą prieš “lipant“ ant improvizuotos scenos) papasakojau kelias istorijas, susijusias su suknelėmis, kurias sluoksniais ant savęs vilkaus, paskui nusirengiau, tada ėjau ratu, ar tai susivilkau, tada ėjau ratu, tada nusirengiau… Žodžiu, mano siekis buvo išjudinti žiūrovuose tą patį klausimą: kas aš, kur aš? Iš to, kaip degė akys kai kurių neprabilusių, kai pakviečiau pasidalinti savo istorijomis, spėju, kad kažkokią stygą kabinau.

Važiavau todėl, kad nepasakiau “ne“, kai kovo mėnesį parašė Vishnu. Įprastinis variantas būtų buvęs “ne, aš negalėsiu, ačiū, neapsiimsiu rizikuoti, nes nujaučiu, kad galėčiau, bet to niekad nedariau“. O šį kartą sakiau sau – padarysiu, nieks nesužinos, jei bus neįtikėtinai blogai, ką padarysi, tiesiog to nebedarysiu. O jei siūlytą honorarą gaučiau už prastą pasirodymą, tiesiog pavogtą ir nepagarbiai iššvaistytą kelių žiūrovų laiką, nusiteikiau tyliai su savo sąžine kamputyje susitvarkyt. Bet galiausiai a) patyriau savo darbą iš vidaus – publikos akivaizdoje dėmesiu tyrinėti savo odą yra kiek kitaip nei repetuojant su iPad’u, b) patyriau, kad ir man galima klysti arba žalią darbą rodyti, ne tik mano mokiniams, Scenos Bandymų dalyviams ir visiems, kuriems aiškinu “tik daryk, svarbiausia būt tiesoj ir bus gerai, vidinės vertės kitaip sveriasi nei išorinis atrodymas, forma svarbu, taip, ir kartu turinys sau forma pasirūpins, palik erdvės žiūrovui priimti, vertinti, patirt ir spręsti…“ ir panašiai c) gavau tiek ir tokios kritikos, kad norisi dar, ir norisi vystyti darbą vien jau tam kad pati pasižiūrėčiau, kas dar ten į vidų yra (su riestiniu virš Y, kaip tame anekdote apie įtarų žmogelį).

Beje, sąmoningai pasirinkau nieko muzikinio nedaryti.

Man dabar rūpi, kokios prieinamos kūrybinės rezidencijos būtent šiam etiudui vystyti. Ir ne tam, kad užsižymėčiau dėžutę “rezidencijoj buvau“ arba “finansavimą laimėjau“, arba ruoščiausi kokiam nors validuojančiam parodymui ar festivaliui. Ne. Tiesiog užsimezgė ir vystosi.

“And it is very important to be open to let go“ – pasakė Lorin, man netikėtai užbaigdamas standartinę frazę. Per naktį važiuojant į Lietuvą autobusu lydėjo storulis raudonas mėnulis. Sako, užtemimas šiąnakt. Sako, dabar gerai senuosius skudurus paleisti.

Taip, taip. Klausytis pro triukšmą. Tinito ir savo minčių.

P.S.:

Tai pakelkite taurę už mirusius
Kurie atsimerkiam ryte,
Bet nubust nebegalim.

Ir sudėkit rankas už negimusius,
Kol mūsų gyvenimai
Mums sprūsta iš rankų
Ir bėga
Ir slenka
Bedaliai

Tarpupirščius dienos kutena nekimba nelimpa pasiutę
Pati pavirtau vandenim paskutinę minutę

Pakelkim taurę už mirusius
Kurie atsimerkia ryte,
Bet nubusti negali.

Sudėkim rankas už negimusius,
Kurių visas gyvenimas
Eina pro šalį


P.P.S.:

Kodėl kaimyno žolė žalesnė? Nes jis ją turbūt laisto. Reik rūpintis savim!

 

20190714_160203

Į pensiją išėję superherojai Tallo cafe, kur Lorin mėgdavo pasėdėti, o mes su jo draugu užsukom vienąkart. 2,5 EUR ir pildaisi kavos puodelį kol anihiliuosiesi.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Informacija

Paskelbta 16 liepos, 2019, paskelbė kategorijoje Uncategorized.

Navigacija

Kategorijos

Įrašų kalendorius

2019 m. liepos mėn.
Pr A T K Pn Š S
1234567
891011121314
15161718192021
22232425262728
293031  
%d bloggers like this: