Kolektyvinė kūryba: kelios mintys ir klausimai sau

Kaip aktyvuoti kituose kūrybingiausias ir šviesiausias, labiausiai sugyvenamas jų dalis? (Ne – kaip išmelžti, bet būtent – kaip aktyvuoti, kaip įgalinti, kaip išgirsti ir atliepti tai, kas kitame arba kolektyve yra gyvybinga, potencialu, konstruktyvu, gražu.) Tokį klausimą turiu sau kelti įsivardijusi troškimą, kad dirbčiau ne tik (ir net nebūtinai) su pačiais geriausiais savo srities atstovais, bet ir su tais, tarp kurių man yra gera, tarp kurių jaučiuosi tinkama tokia, kokia esu ir tarp kurių būdama galiu kuo geriausiai bendrai kūrybai pašvęsti savo duotybes, kurios galbūt kitokioje situacijoje netgi trukdytų: kitokioje situacijoje, kitokioje kolektyvo sąrangoje prie kitokių aplinkybių, laikų ir žmonių.

Ir iš pirmiau iškelto klausimo iškyla kitas: ką aš turiu daryti su savimi, kad išgirsčiau kituose ir atliepčiau – pro nesantaikos triukšmą, pro savo pačios disonansą,- pro savo skūras pajusčiau ir atliepčiau vidum, nebūtinai akivaizdžiai, tas juos geriausiais man paverčiančiais savybes? Aišku, žmonės tai ne paskirų savybių rinkiniai, o kur kas gilesnės erdvės: nėr ko rankioti po grūdą, neprisilesiosi. Bet kaip nukreipti tą išankstinio tikėjimo per daug nieko nesitikint spindulį aplink save? Ką daryti su savim, kad susiformuočiau tokia, kuri į dieną žiūri su viltingu lūkesčiu, kuri džiaugiasi avansu?

“Aš jau žinau, kad man čia patiks,“- tarė senjora prieš slaugei atidarant jos būsimojo kambario senelių namuose duris. “Bet ar jūs čia buvote?“- nustebo slaugė. “Ne, bet aš jau žinau, kad aš čia jausiuosi puikiai“.

Kaip savyje ugdyti tokį požiūrį? Kaip savyje rasti, kaupti ir pajungti jėgų rezervus, apsaugą, kad vis naujoms dienos “kambarių“ durims atsidarant ir pateikiant nematytą interjerą jame “puikiai“ sektųsi gyventi?

Taip, taip, maistas, miegas, grynas oras, mankšta, emocinė higiena… Bet visa tai technika, galėtumei sakyt mechaniniai gyvenimo dalykai. Aišku kad žmogus išsimiegojęs, pavalgęs, susirankiojęs mintis, nusiprausęs išore vidum jausies geriau ir automatiškai debilai kaip gyvenimo aspektas bus pakenčiamesnis. Galbūt yra bendresnis sprendinys, požiūrio raktas?

Kaip nemelžti laimės iš kitų nei laimingumo iš savęs? Kaip prisikast iki šaltinio?

Duotis verdamai* dienų katile ir pačiai aiškiai žinoti, ką verdu. Ragauti, mėginti atspėti receptą ir tuo pačiu metu mesti ingredientus skoniui taisyti.

Ir klausti: kaip aš galiu būti pati geriausia savo srities atstovė, su kuria dar ir įmanoma sugyvenamai padirbt? O kai imunitetas stiprus, sako, parazitai patys iškeliauja.

—
*rašybos klaida, specialiai palikau užuot taisiusi į “vedamai“, kad pažiūrėčiau kur tekstą nuves.